Medis

Didžiausią bausmę

Medžiui sugalvojo,

Kad jie stovėtų,

Negalėtų atsisėsti -

Jį merkia lietūs,

O skrybėlė skylėta;

Jam prausia veidą,

Šalta kojoms,

Bet reikia vis stovėti.

Audra net perskelia

Jo jautrią širdį,

Nulenkia vėjas iki pažemės,

O reikia atsitiesti

Ir vėl žiūrėti ir žiūrėti,

Kaip saulė teka,

Mėnuo kyla,

Žvaigždės spiečiasi...

Beribis tas dangus, beribis,

Kol stovi medis tiesiai...

Dažnai matau medžius

Dar augančius,

Nors ir pasvirusius;

Matau, kai žemė motina

Ir amžiams juos pakviečia...

Tada ir aš tylėsiu.