Sodino nuo seniai
Lietuva ąžuolus,
Juos debesėlis laistė,
Saulutė šildė jų lapus,
Ruduo nudažė skaisčiai.
Visi ir broliams pynė
Iš jaunų šakų
Žaliuosius vainikus,
Sesutės rūtomis apkaišė.
Sėdėjo motina ir tėvas
Prie savo trobos
Ir laimino savo vaikus -
Išeinančius, pareinančius.
„Žemėj Lietuvos
Ąžuolai žaliuos“...,-
Žodžiai visoms kartoms -
Gyvenimo vainikas
Kaip apvalus ratelis,
Dūzgiantis ir verpiantis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą