Gyvenimas išmokė
Kęsti juodą badą,
Išplovė panages
Nuo žemės kaip dervos,
Dabar einu į sodą,
Renku obuolius,
Bulves kasu iš laužo
Ir valgau, kandu -
Karštą, labai karštą,
Kad atsiluptų nuo plutos.
Užgesinu į sniegą,
Apkasu mintis –
Jos tokios baltos,-
Kaip žilė ant kaktos...
Kad neatšaltų ledas,
Papučia šiaurys
Ir vėl pavasaris.
Ražienos užakytos,
Tokios lygios
Ir vandens pripiltos...
Po lašą ir po lašą,-
Kiekvienoje – mano akis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą