Vartau istorijos lapus,
Grįžtu į praeitį,
Klausausi muzikos,-
Jį gręžiasi atgal dažnai
Ir prikelia melodijas,
Dar sielos nepraradusias,
Jos amžina žmogaus versmė.
Žiūriu paveikslus,
Magiškas teptukas veda
Tas pačias linijas
Ir atveria kitas erdves;
Taip suprantu savo gyvenimą -
Daug kas pasikeitė
Negrįžtamai.
Bet – ne...
Tie patys upeliukai,
Tiktai jau nusekę,
Tie patys ežerai,
Tiktai nendre užžėlę pakraščiai
Ir tas pats medžiais
Jau apaugęs kalnas,
Kurio vis tiek mažai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą