Tu – labai maža, silpna,
Viena tu vis prieš vėją
Skrendi aukštai,
Su tavimi - tik saulė,
Svajonė prieš tave
Plasnoja spinduliu
Ir groja kaip Orfėjas,
Taip kviečia ir vilioja,-
Lyg pirmutinė meilės valanda,-
Į giedrą šiltą plotą,
Į dieviškas palaimintas
Ir mylimas rankas.
Kaip aš galėčiau
Tave vieną palydėti?
Esu ant upės kranto,
Kartais įbrendu giliai,
Net iki kaklo bangose,
Kurias šokdina vėtros.
O tu - tiktai varpelis
Nuostabaus rugsėjo...
Iškėlusi akis į dangų
Skambinsiu tave.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą