Nukrito ašara sūri,-
Jinai tokia tyra
Kaip tavo akys
Ir toks pat vardas,
Kaip mano sesers,
Kuri vien vargą matė,
Bet džiaugėsi už mus,
Kad būtų mums geriau...
Tos pačios darbščios rankos,
Kurias paglostė metai,-
Lyg nutūpė bitelė
Ant mūsų juodos žemės,
Visai ant plikojo akmens,
Bet vėl pakilo,
Žiedą susirado, siurbė,
Ką žemė duoda iš savęs.
Taip medumi pakvipo
Mūsų visų trobos
Ir vis ratelis sukasi -
Sparčiau kaskart;
Ant jo ir prieverpstė,-
Lyg avilys rasotas,
Kaip kvapnus tortas,
Iškeptas su medumi
Tavo rudens...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą