Myliu miškus, gėles,
Baltą vandens leliją,
Mylėjau brolius, seseris,
Seniai palikusius mane;
Mylėjau ir senuosius tėvus,
Myliu visus ir sutiktus
Šios žemės pakeleivius
Savo kelyje.
Jie – tik žiedai
Tos amžinosios pievos,
Kurią pagirdo iš dangaus
Nukritęs lašas vienas -
Tai saulės dovana,
Vaikystės išnešiota,
Kada vis žydi baltos ievos
Prie gimto šaltinėlio -
Iš ten ir mano giminė,-
Lyg takas vienas
Į šventą motinystę -
Už ją dėkoju dievui,
Kad turiu sūnus,
Pajutau pilnatvę sielos
Ir tai - didžiausia dovana,
Kurią tau atiduodu,-
Kaip priesaiką gyvybės akyse.
Kas gali man atstoti
Tą šventą palikimą,
Kai būsiu atpirkta.
Gal tapsiu balta
Dangaus lelija?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą