Kai kam dangus
Į aukštį kylant nusigręžia
Ir debesėliai sunkūs
Susiraukšlėję krenta,
Vėl atgal grąžina
Į juodą gimtą žemę.
Joje tokia šviesa,
Kai atsispindi ežere
Ir dangus mėlynas,-
Tarsi gėlas vanduo,
Išgertas, ne pragertas...
Kiek daug žmonių kovojo
Už gėrį ir blaivybę,
Už taiką tarp žmonių,
Bet jau neprisikels
Maironis ar Valančius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą