Ne kartą ir ne du
Nešiausi iš ganyklos pieną,
Blauzdas smilgos velėjo,
Ryto rasos prausė,
O saulė juokėsi žiūrėdama,
Kai iš paskos šunelis,
Katinėlis rainas bėgo
Ir uodė pieno kvapą,-
Šilta puta tirtėjo
Ir pūtėsi nuo vėjo -
Tokia nepaprastai balta.
Surūgo, sūrį suslėgiau,
Kas liko, pievos vėl nugėrė,
Todėl tokia žolė žalia...
Už stalo sėdame šeima,
O po stalu šunelis,
Dar keli katinėliai -
Visiems gana.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą