Skiriu menininkų parodoms ir Albinui Šileikai
Kai žmogus pakelia akis,
Jis mato dangų, saulę,
Kai pakelia rankas,
Prilygsta medžiui,
Kai koja siekia žemę,
Minko gelsvą molį
Ir žiedžia puodą,
Į kurį įdės dangaus
Ir mūsų žemės santuoką,
Nupieš didžiulę dirvą,-
Kaip visą aruodą...
Tada ratelį pasuku
Ir zvimbia ratas,
Mūsų laikas –
Tik įsivaizduojamas.
Aš nejaučiu, kada verpiu,
Keliu prie lūpų
Molinį puodelį,
Žiūriu į žemės motinos
Jau nupieštą paveikslą,
Rudeniu taip gražiai pasipuošusį...
Į mažą prieverpstę dedu
Ir paskutinį žodį:
Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą