Nė sau, nė artimiausiam
Net laiko neturėjau,-
Vis paskuba, vis dėl kitų,
O kažkada labai mylėjau,
Norėjau vis sėdėti
Ant jo kelių
Ir šalia, prie šono,
Klausytis tylumos garsų...
Užmiršdavau net mūsų
Vaikus – kūrinius,
Maniau, jie pragyvens
Juk mus abu,
Sukurs gyvenimą
Tik dėl savęs,
Be mudviejų;
Tada ir tyluma gėrėsimės,
Bus laiko ir už du...
Dabar skubu sakyti:
-Kaip aš tave myliu,-
Garsiai, tyliai...
Betgi jau kitas laikas
Ir gerai žinau,
Kad niekada nebūsime kartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą