Klausau tylos,
Klausau tavęs,
Klausau, ką žemė kalba,
Dar žvaigždės paklausau
Vakarės iš dangaus,
Rytais atsigręžiu
Į šviesią saulę,
Nusilenkiu ir visą dieną
Jos klausau...
Matau, kur veda,
Ką dažnai aplenkia -
Didžiulį kalną pasikviečia,
Amžinu sniegu apdengtą,
Ir šildo, pučia vėjo bučinius,-
Taip jam geriau...
Klausau tavo širdies
Ir savąją priderinu,-
Abiems tada šilčiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą