Į aukštą dangų kopia
Vis kas dieną saulė;
Jai - mėnuo iš paskos,
Kol jo nesiekia atviras
Kaip sapnas veidas
Ir nesimato jo...
O jis tik vejasi ir bėga,
Spindulį pagauna
Ir naktį šviečia iki paryčių;
Dieną nuliūsta
Net jo veidas...
Nejaugi jis pavydi
Saulei aukso auskarų?
Kiekvieną šypsena aplanko,
Tegu tik būna jų daugiau,
Tik debesys pavydi,-
Juodieji slenka užsimerkę,
Nemoka gal net šventėms
Padovanoti šypsenų,
Nors ir pigių?
Kodėl pavydi,
Saule, Tau?
Paimk, aš veltui
Savo širdį dalinu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą