Dažnai matau,-
Net ir vaikelis matė,-
Kaip maža skruzdė neša
Kitą, mirusią,
Ir mane klausė tiesiai:
-Ką daro čia jinai?
Sustojome, žiūrėjome,
O ji į skruzdėlyną
Mums parodė kelią,
Kur buvo tūkstančiai -
Visos darbavosi,
O nešė tik jinai
Ir atnešė į vakarą,
Oi, tokią sunkią naštą,
Už save didesnę;
Gal iš toli -
Labai labai...
Tylėjau, nieko nesakiau,-
Vaikelis juk suprato...
Tada ir gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą