Kai šitiek saulės ir šviesos
Gal reikia debesėlio
Kažkur pakraštyje,-
Kaip vieno vandens lašo,
Kad jis nuplautų atmintį,
Kas buvo ir skaudu,
O vakar diena jau praėjo...
Pamirškime skriaudas,
Palikime, ir taškas.
Visų lemtis – vanduo,
Jis iš dangaus ir teškia,-
Nes priimu ir visumą,
Kai jau ruduo,
Bus šalnos baltos
Ir po balas jau šaltas
Nesitaškoma...
Ištiesiau ranką saulei,
O ji į delną spindulį įdėjo...
Einu dabar ir pas tave,
Abu dar pasidžiaugsime
Lietaus lašu ir vėju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą