Prisiminiau savo mokyklą
Ir nuoširdžiai verkiu;
Gal tik rasa nukrito
Su geltonu klevo lapeliu?
Ruduo ant skruostų,
Saulės pakirptų kasų,
Daugiau nesitikiu ir pamatyti
Savo mokinių,- verkiu.
Taip verkia tik vaikai
Ir senas mokytojas
Prie tuščios mokyklinės lentos,
Kurią nutrynė su savo ranka
Tik vienas mokinys –
Tai visagalis laikas,
Niekas jo ir neatstos...
Verkiu savo jaunystės,
Po to netgi brandos,
Verkiu dainų ir pasakų,
Kurių nebus jau niekados...
Žmogus tol jaunas,
Kai jauni vis šalia jo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą