Unt Anikščių
Raudoni debesis užeja,
Nebėr saulalas,
Nebebus ir undenų,
Kure vis girde
Mūsų juodų žemį,
Kai A. Baranauskas
Kažkadu givena,
Šilalin jeja
Paklausyt paukčių dainų.
Dabar kiti laikai,
Tas pačias tik dejones,
Kad kerta, veža
Miškų net be kirve,
Be lesvinčiaus
Ir be prašimą kitų...
Tik šlapias kojas
Parečiau pa suknelu,
Kad kek sušiltų
Ir vėlgi pas tavy ainu,
Gimtine mana,
Žeme Anikščių...
Nebėr net ašarų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą