Dabar esu kambaryje,
Kur perisi viščiukai;
Kiti jau skyla
Tiesiog mano akyse,
Šlapi dar – tik vystykluose...
Ir nežinia, kurie jie mano,
Kas ir parito
Vis po manimi
Savo kiaušinį stiprų,
Kad nesudužo iki šiol,
Kol buvo laiko praraja
Ir siena tarsi stiklas.
Atgimsta metai ir jausmai,
Kai peri kelios vištos,-
Visokios spalvos
Piešiamos dažnai,
Kurias paskui gali matyti -
Draugystė, tie patys vaikai.
Gal rūpesčiai tie patys?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą