Reikia priprasti prie minties,
Kad ir erdvė, galaktikos -
Ne mūsų rankose,
Net žemė daug vyresnė
Negu aš ir tu,-
Iš jos mes gavome gyvybę,
Daugiau nereikalauju,
Dėkoju ir už tai,
Ką šiandien dar turiu.
Niekas dar neišvaikščiojo
Net savojo pasaulio,
Jo minties slėpinių,
Tiktai svajonės nuveda
Į tą miražą, kurį jaučiu...
O mano lopšį supa
Vėjas neramus,
Džiovina saulė plaukus
Ir tarp žvaigždžių verpetų
Atsisėdusi verpiu,
Vis mintį audžiu,
Dažnai kaip vaikas
Nežinia ko pravirkstu;
Tada savęs paklausiu:
"Nejaugi visame pasaulyje
Menkiausias tik žmogus?"..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą