Ne kartą jau sakiau,
Dar kartą pakartoju -
Nemėgstu švenčių
Nė atmintinų dienų,
Kai viską vėl išverčia
Ir akyse vis stovi
Paveikslas – tai gyvenimas,
Kurio jau nebebus...
Į priekį, tik į priekį,
Į švintantį rytojų,
Į šitą šviesią dieną,
Kurioje ir gyvenu...
Kam kelti vėliavą,
Kuri kampe jau stovi,-
Kaip mokinukas nubaustas -
Su murzinu rankogaliu
Tik ašaras nušluosto
Ir bėga vėl į saulę
Nušviestu nauju taku...
Juo ir tikiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą