Labai dažna diena
Yra vėjuota ir šiurpi,-
Nedaug tereikia,
Kad paslystum,
Maža ką – paklystum.
Tada ir neša šapą
Upeliu tolyn,-
Srovės nesulaikysi.
Siūbuoja, supina žolė
Ir daro savo tinklą,
Bet ir jame nelaisvė
Ta pati – tik vis gilyn
Grimzti ir pamatai,
Kad dugnas taip arti
Ir negali iškilti.
Ne vėjas kaltas,
Tiktai medžių giminė,
Kad leido jam nukristi...
O gal to laukė,
Krėtė tyčia?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą