Kažkur už nugaros kalnai
Ir vėl kalnų masyvas šonuose,
Keliauju akimis per lygumas -
Italijos žmonių aruodus.
Čia fermų likę tiek mažai...
O kurgi dingo žmonės?
Turbūt juos paviliojo
Kalnų tarpekliuose visur,-
Kaip veidrodis į jūrą
Įsikūrę miestų ir miestelių
Ilgi labirintai – taip stogai
raudoni...
Ten suskamba bažnyčios varpas
Ir kviečiasi ateiti, suvažiuoti
Iš lygių lygumų ir iš aukštai,
Pamirštant fermose
Įgytą patirtį senolių.
Nei vynuogynai, nei laukai
Čia neatstos gyvenimo,
Kuriuo didžiuojasi seneliai.
Taip keičiasi laikai -
Pilnėja miestai
Ir tuštėja lygumos,
Tarpekliai ir kalnai,
O lieka verkti vynuogynai
Ir alyvos – meilės uogienojai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą