Kada galva – sniego puta;
Prisimenu dar pirmą sniegą
Ir pirmą pėdą vakare,
Kada prie slenksčio palikta
Mėnulio šviesoje vis žėri.
Kiekvieną snaigę vis renku,
Glaudžiu – jos be šešėlių.
Nėra nė vieno plauko galvoje,
Kurio nebūčiau glosčiusi.
Tavo akių šviesa priblėsusi -
Alsavimu sušildyta,
Pavasarį gyvenimui
Iš naujo neprikėlė...
Juk man padėjo vėjas,
Suplakta jūros puta
Ir mūsų pirmas bučinys
Po visada sūria banga
Ant kopų smėlio...
Oi, kaip tave mylėjau!
Dabar rudens šalna
Į sielą įsikėlė,
Jausmus sudraikė...
Pasirėmiau beržo šaka,
Linguojame gyvenimo
Taku abu, kaip svyruonėliai.
Čia ir sustojo laikas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą