Rudens atodūsis gilus
Jau visą šilumą įkvepia
Ir sugeria visus kvapus,
Ką vasara augino -
Rožių žiedą, ramunėlę
Ir paparčio lapų krėslą...
Visus metus vis saulė suka,
Mėnuo prie jos sėdi
Ir verpia voras vystyklus,
Rankšluostėlius švelnius,
Kad nusiprausus baltu sniegu
Vėl prie ratelio sėsčiausi...
O prieverpstę tokią turiu,
Kuri pati kuodelį tarsi ėda
Ir skrenda žodis takeliu,
Kurį palydi vaiko juokas -
Tokių mano širdis nesigėdija...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą