Aš vėl glaudžiuosi
Prie akmens – toks šaltas;
Jis - mano atmintis
Į nerimą šį vakarą
Vis brenda, krenta.
O tu - toli, nematomas,
Iš debesų niūrių
Kažkas dar skrenda...
Su vėju man niūniuok
Apie vaikystę ir jaunystę,
Apie gyvenimą tą mūsų,
Sutrešusį tarsi žievė,
Kurią vis gramdau...
Aš glostau tavo ranką,
Tu jauti, kaip šilta,
Aš tau sakau žodžius,-
Jie iš giliai ir skaudūs.
Tu - man tik žaibas,
Rudeninė vėtra, aidas,
Nukrėtusi lapus žalius
Oi, kaip brandos jie laukė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą