Mažas dar nepažįsta laiko,
Jaunas apie jį nemąsto,
Viduramžis jo išsigąsta,
Bet susitaiko, kai subręsta.
Nesiveju jau saulės,
Tiktai matau, kaip gęsta,
Kai leidžiasi į vakarą
Diena dažnai pro debesį
Ir blyškiai dega
Netgi šviesios akys...
Tada prisimenu ir laiką,
Prašau ir saulės,
Net nakties šešėlių:
-Tik nepamirškite manęs,
Kai žengsiu į beribį
Mūsų visų dangų,-
Kaip tavo akių mėlį,-
Uždekit laiko žvakę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą