Visų vaikai vienodai auga;
Mes – gulbės,
Pakeltais sparnais,
Nes mūsų vaikai skrenda
Tenai, kur jiems gerai.
Toks artimas šis jausmas,
Kad net širdį spaudžia,
Kai matome ir debesį aukštai,-
Pro jį lėktuvai skrenda
Balti,-kaip gulbinai...
Suklustame dažnai,
Kai ūkia traukiniai.
Ir vėl keliai,
Kuriais vis eina žmonės,-
Mes – gulbės,
Išskėstais sparnais,
Kad apkabintume vaikus,
Sugrįžtančius iš tos kelionės,
Kur jų likimas,
Gražios gulbių poros
Jau amžinai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą