Neatėjo, niekas iš ten neatėjo,
Nors šaukiau naktimis ir verkiau,
Neprašiau tiktai šaltojo vėjo,
Kai sugrubusias rankas pūčiau.
Niekas kitas manęs negailėjo,
Kai mažyčius vaikus auginau,
Toks šiaurys į krūtinę atėjo,-
Dėl savęs jau neverkiu daugiau.
Dabar gaila kitų ir pravirkstu,
Kai nukritusį lapą matau...
Niekas, niekad iš ten nesugrįžta,-
Žemė buvo juoda, kol dar gyvenau.
Oi, nelaukit manęs, kai išeisiu,
Būsiu žemė, iš kur ir gimiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą