Mes esame visi,
Tik žiūrintys į saulę
Ir šilumą pasiimam
Vis veltui, dovanai,
O atiduodame į žemę,
Kas liko – trupiniai.
Ir aš imu, vis neužtenka,
Tiek daug gavau,
Bet argi viskas veltui?-
Juk pamąstau dažnai.
Galbūt ir mus taip saulė
Išskiria ir renkasi
Jai visas dangaus skliautas,
O aš tik vėją gaudau,
Su juo skubu ir nepasiveju...
Pasižiūrėsiu rudenį,
Iš kurios pusės
Šiltą spindulį gavau,
Tada į žemę jį įbesiu,-
Nuo jo ir žiemą
Švies balti varvekliai,
O žemė po sniegu juoda
Išbus be saulės ilgą naktį,
Bet savimi išliks tikrai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą