Mažo vaikelio akys
Būna didelės kaip saulė,
Kai atsistoja, jau ir eina
Pas tėtį, savo mamą,
O vėliau – pas draugą.
Ir ši kelionė nesibaigia -
Tiesiasi ranka į saulę,
Kai nudega ir skauda,
Slepiasi už debesėlio,
Kiek parauda ir vėl eina...
Žmogus kelionėje
Net ir tada,
Kai žiūri tik pro langą
Į apsnigtas gatves,
Šaligatvių plytas -
Nuo jų atklysta kelio aidas.
Kiekvienas mylintis
Vis eina tik pas tuos,
Kurie jo laukia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą