Seniai, seniau
Nei mes galvojame
Suprato žmonės
Mistinių garsų prasmes,-
Ką sako kalnų aidas,
Kas jo viduje...
Iš kur gi ta ugnis
Vis išsiveržia netikėtai
Ir spjaudo akmenis,
Kai veržiasi lava,
Aplinkui degina,
Į pelenus paverčia,-
Juk taip dainuoja
Ne tik mūsų žemė,
Bet ir visata.
Mes esame menka dalelė,
Iš kur garsai atsklinda,
Todėl dainavo,
Kūrė muziką žyniai
Ir ėjo kalbos per pasaulį
Apie dievų gyvenimą
Ir apie tuos,
Kurie nukaldino žaizdre
Žeberklą Okeano
Ir sujungė legendą
Su nemirštančia
Gyvybės mintimi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą