Vėjavaikiai

Mačiau dažnai,-

Kaip tuokiasi drugeliai

Ir laumžirgiai, ilgais sparnais,

Tada jie nieko nebemato,-

Toks laimės jausmas,

Kad galėsi po savęs

Pratęsti dar gyvenimą,

Kada nudils tavo sparnai...

Taip šypsosi ir saulė,

Rieda balti debesėliai,

Pasibučiuoja ir iš laimės

Pradingsta nelauktai...

Oi, tas vėjas,

Nieko neveikiantis,

Bet jis pasėja daug daugiau,

Kurie ir džiaugiasi

Didžiausia meile,-

Jinai tyriausia,

Nes pradėta amžinojo prado...

Gal vėjo mes vaikai?