Ruduo geltonais lapais
Tarsi gintaro karoliais
Puošia liepai kaklą,
Ąžuolą gilėm aptaiso.
Nasturtų žiedas gelsvas;
Geltonas, tas raudonas
Astrų rudeninių žiedas,
Pagaliau ir baltas...
Gyvenimas atseikėjo spalvų
Visiems, kam reikia.
Priskyniau puokštę tau,
Neklaužadai didžiausiam,
Nes tu palietęs šaką
Nubarstai net gintarus
Ir nušvilpei toks laisvas,
Kur tik panorėjęs,-
Dar rugsėjį šiltas...
Atokvėpis prieš rytą,
Kai ant stalo lapas -
Visai švarus ir baltas.
Ir tik vienintelis
Čia žodis : „ačiū“-
Toks tikras ir nekaltas.
-Močiute ir seneli,
Einam į mokyklą
Drauge ir mamą,
Tėtį vedamės,- juk šventė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą