Dabar pasiėmiau
Tik vieną stygą -
Čaikovskio gulbės plunksną,
Kurią paliko amžiams
Nuotaka jauna;
Jos rūbo nebėra -
Gulbe į vandenį paniro,
O liko genijaus dvasia.
Dabar dainuoja smuikas
Ir graudi violončelė,
Jiems pritaria visi,
Iš šio gyvenimo išėję,
Plevena dar paslaptimi,
Nes meilė būna vienadienė,
Tiktai kerai jos amžini.
Užbaigia taktą
Būgnas, lėkštės,-
Tarsi patvirtina legendą,
Kuri ir jaudina, ir virkdo,
O muzika liūdna,
Švelni, graži...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą