Skiriu MOTINAI Teodorai
Gražiausias medis- liepa,
Kada sulapoja,
O šaknys jau giliai giliai;
Kas per devyniasdešimt
Gražiai nugyveno,
Palaimintas jau iš aukštai.
Bet netikiu, kad jos žaibas nelankė,
Perkūnija juk trankėsi dažnai -
Čia karo vėtros siautė
Ir šakas genėjo,
Bet širdies nepalaužė,
Jei myli, gerbia ją vaikai.
Žiūriu į seną žievę -
Čia ir ten jau randas,
O prie šakų raukšlelės...
Ar dabar matai?
Prie jos - nauji augliai
Išaugo, prisiglaudžia
Ir nutūpia štai paukščiai...
O gal tai jos ir mūsų angelai?
Jie neša mano tylią maldą,
Kad būtų šviesūs
Jai dar likę metai,
Dangaus varpeliais
Skambintų upeliai
Ir oštų liepa MOTINA ilgai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą