Iš kur melodija ateina?
Tikra, nepameluota,-
Gal tik iš širdies;
Nugirsta kada gera,
Bet dažniau, kai skauda,
Kažkur - giliai giliai -
Kaip vandenų versmė.
Paskui audra ją pakelia
Ir neša vėjas
Per platųjį pasaulį
Ir vis kartoja eilėmis,-
Kiti ir žodžiai,
Bet nemiršta sielos,
Tik atsiliepia vilnimis.
Pamirštami vardai,
Bet priima juos uolos,
Kur tikšta sūkuriais
Ir grįžta į gelmes;
Nuvirsta keli akmenys,
Ant jų ir užrašytas vardas:
„Amžinas kūrėjas“,
Čia - iš gilios versmės
Pakylantis žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą