Dabar žolės mažiau,-
Jau retos rusvos smilgos
Ir slepia jos mažiau,
Matau ir žemės veidą,
Kurio dangus net pasiilgo,
Nes žemėje gyvybės pilna,
Daug labai mažyčių,
Jie - mūsų artimieji,
Jų vaikai prie senų gryčių.
Lietaus dauba – maudyklė,
O šulinys – rasa ant smilgos,
Kai vėjas nupučia,
Visus pagirdo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą