Tai buvo jau seniai -
Dar nebuvau net gimusi,
Po karo – prarasta karta
Laikotarpis vadinosi.
Tai juk ne legenda
Ir ne atsitikimai -
Tikras žmonių gyvenimas,
Juk taip gyveno žmonės
Brisdami karo purvynus.
Vieni sugriovė, kiti statė
Ir priglaudė šeimas,
Beglobius vaikelius
Kurie tėvų nematę.
Našlaičių buvo
Veik šeimoje kiekvienoje
Ir niekas nieko,-
Taip buvo įpratę.
Nei prieglaudų vaikams,
Senelių tik kelis
Glaudė parapija.
Atrodo, juodos duonos
Trūko kiekvienam,
Bet vis dalinosi,
Ką valgė patys.
Sava šeima, o dar našlaičiai...
Lenkiuosi netgi po mirties
Savo tėvams, kad jie to
Nevadino žygdarbiu,
O po dvidešimties metų
Vėl kitas karas nuniokojo
Daugelį mūsų šeimų,-
Kas žuvo, ką nušovė,
Kas Sibirą ir lagerius pamatė.
Dabar džiaugiuosi
Tėviškės taika,
Kad ją turiu,
Nesu visai našlaitė.
Dabar vežu į vieną vietą,
Laidoju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą