Žiūriu į angelą,
Kurį vis piešia žmonės,
Ir į drugelį,
Išskleistais sparnais,
Vienas taip neaukštai
Nuo vieno žiedo
Vis prie kito skrenda,
Kol net sudyla jo sparnai.
Žiūriu į paukštį,
Vėl į savo vaiką
Ir norisi suploti debesiui
Savo gėrio delnais...
Pakelk mane, prašau,
Į tokį aukštį,
Kad nenudiltų
Niekada svajonės,
Pasitikėčiau žmonėmis,
Tais baltais angelais.
Gimtinės pievos ir darželiai
Taip nusėti žiedais,
Gal pasivysiu ir drugelį
Dar su sveikais sparnais?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą