Kad taip galėtume
Matyti aukštį
Sėdėdami ant žemės
Tarp žmonių visų,
Kurie ir sugalvojo
Savo giminę bei gentį
Įkurdinti tame mieste,
Kuris klestėtų ant uolų.
Iš ten ir matosi pasaulis,
Pakilęs iš skalūno,
Virtęs smiltainiu,
O sėdintis žmogus šešėlyje,
Yra jau kelintos kartos
Gyventojas ir ainis -
Su praradimais ir skausmu...
Kaip jis ilgai dar saugos
Atminimą brangų,
O gal įsimaišys į daugelį
Pasaulio tvarinių?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą