Eglutės auga,
Kur žemė šlapia,
Dažnai jas paukščiai sėja
Ir puošiasi žalia spalva
Per visą vasarą ir žiemą.
Visus ji glaudžia po skara -
Ne dėl savęs sulaiko vėją,
Kad tik kitiems
Vis būtų šilta žiemą,
Nesudraskytų sielos niekadėjas.
O jos viršūnė,-
Kaip medinis kryžius,
Toks laikinai iškeltas.
Dažnai prie jos randu
Mažytę gėlę ar vijoklį,
Tada stebiuosi ir mąstau,
Kiek daug ji duoda
Ir gyvent pamoko,
Net minčių suranda.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą