Prisiminiau tą pasaką,
Kada mergaitė ėjo
Laimės ieškoti - brolio
Per tankius miškus,
Kad rastų kelią atgalios,
Po vieną kviečio grūdą
Iš terbelės mėtė, mėtė,
O paukščiai lesė, sulesė
Juos, dar nedygusius.
Kodėl ne riešutus lazdyno?
Būtų voverė surinkusi
Ir žiemą išmaitinusi
Mažuosius vaikelius.
Turėjo siūlų kamuolėlį
Ir vijo, ir ritino lineliu,
Bet jis už kelmo vos užsikabino
Ir susivijo tūkstančiu mazgų.
Nutrūksta visos gijos,
Kada mintis susipina
Su Žilvino paduotu verpti
Gelsvo lino kuodeliu...
Nemėtė tik mergelė akmenėlių,-
Jie būna sunkūs sunkūs
Ir patys byra ant takų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą