Ant mažojo žmogaus pečių
Ir žemė išsilaiko;
Jis dirba savo darbą -
Išaugina duoną ir vaikus,
Nuo jo rankų laša ir gerumas
Kaip vaivorykštė į kelią,
Kuriuo visiems žmonėms
Bus gera eiti ir saugu.
Jam ir tiesa viena,-
Kad motina gimtoji,
Juodoji žemė juk yra visų,
Kai vakare priklaupia
Su gražia malda,
Jis pamini savus, gimtinę
Ir pasveria žodžius.
Ne akmenį pagarbina,-
Jo būna ir ranka,
Širdis lengva – į jus.
Kas kelia nerimą,
Į tą atsigręžia ir kirtis,
Neužsimokit atgalia ranka
Pas mus...
Jau visi patikėjo,
Kad prisikėlė LIETUVA
Ir pati nepražus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą