Neliesk žaizdos,
Kol ji kraujuoja,
Tiktai aptvarstyk,
Supk vis pamažu,
Tegu atlėgsta skausmas,-
Kaip bambagyslė
Užsiriša, užgyja -
Nuo ten prasideda
Mūsų darbai geri
Ir klystkeliai maži,
Net labai dideli...
Nėra kitos ir išeities,
Tiktai priglausti galvą
Ir žemė šventoji
Atleis ir nuodėmes,
Ir bus žmonės geri.
Tegu pavasaris nuplaus,
Į upeliuką vėl supils
Dienas vaikystės,
Kada ryšiai su tėviške
Buvo artimesni ir stipresni;
Išėję žmonės pasiklysta...
Kas šaukia į namus?
Tik mūsų patirtis,-
Ją visada nešiojiesi
Su savimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą