Į pakalnę

Seniai nebejaučiu naktų,

Kurios be miego ėjo...

Ir aš ėjau, o už parankės tu,

Dar ir armonika lydėjo...

Pakvaišusios nuo meilės

Ir lakštingalos kliedėjo;

Gal jas užklupo nelauktai

Pavasaris, o medį vėjas?

Užpūtė debesį taip greitai,

Naktis tik ausyse skambėjo.

Kodėl tada tylėjai?

Būtų užtekę vieno žodžio

Ir būtų saulė patekėjusi,

Dabar grįžtu namo viena

Ir netikiu pavasariu,

Kad jis atėjo...

Nejaugi būna ir tyla,

Kurios nemyli vėjas?..