Stebiu, saulutės
Amžinojo laiko ratą,
Savo gyvenimo
Metus einu pati,
Stebiuosi, kaip sutampa
Žmogaus ir amžinybės
Svajos ir likimas,-
Juk užsibaigia viskas,-
Kas šiandien tik pradžia,
Bus ryt jau užmarštis,
Tik nematysiu,
Kur nueis kiti...
Iš dūminių pirkelių
Lietuva užgimusi
Dar suka savo ratelius,
Sugriuvo mūrinės net pilys,
Bet amžina mūsų viltis -
Gyvensime kaip lino siūlas,-
Gija tokia tampri, gaji,
Švelni ir nuostabi,
Išbalinta jau saulės spinduly.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą