Sugrįžimai

Žiemas ir vasaras

Praleidžiu tik su tavimi,

Brangioji mano sese,

Balta skara apgobusi

Tu savo juodus plaukus;

Kaip skyrimas per kaktą

Ta tiesi balta vaga,

Per kurią ėjo, laimino,

Kol aš užaugau, šokau...

Jau nuo senų laikų

Žalia suknelė klostyta,

Taip lygiai, kruopščiai

Apvadėliais apnerta,

Dar vainikuota, papuošta

Baltų ramunių puokštėmis.

Prie jų žalia girios spalva,

Pilki žemi krūmokšniai,

Keliais , takais suskirstyta,

O kryžkelėse kryžiai,

Likusių pilių apgriuvę bokštai.

Čia karčiama ir kalvė,

Kur pakviečia pakeleivį

Vis mūsų baltabarzdžiai bočiai,

O kiekviena pirkelė apšviesta -

Čia balana, žvake,

Kaip sakė kažkada:

“Prabočyk,

Kad liko duona nekepta,

Išvykom iš trobų

Ir ne savo valia“...

Sugrįžo netgi karstuose

Visam atostogų.

Oi, mano Lietuva,

Visus paglostyk.