Nėra dar motinos,
Kuri neverktų dėl vaikų,
Kad jie ir silpnesni užauga,
Kad būna klystkelių,
Visai siaurų takų,
Į kuriuos vos ne vos
Tik vienas prasibrauna.
Bet eina ji su jais,
Nors mintimis,-
Kaip ir madona
Prieš Velykas
Prie sūnaus kapo,
Plaukus raunasi...
Ar ji tikėjo,
Kad jis prisikels,
Kad ji pati pakils į dangų?
Juk ši malda visų -
Kurios pagimdo sūnų,-
Kad ir ne vienintelį,
Bet labai brangų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą