Vieta

Nebežinau,

Kodėl medelis

Ant akmens,

Laiptų užauga;

Netgi ant namo stogo,

Ant medžių kitų,

Galbūt nemato žemės,

Kuri visus priglaudžia,-

Tokia puri kasmet,

Pavasarį,

Kai pašalą paleidžia,

Apipila ji savo dosnumu.

Juk nė vienam

Nelengva skursti,

Vis pasigaili kas

Ar pataria geru žodžiu

Ir kur kitur dar persodina,

Bet į palaukę,

Kur lieka vienišas...

Ar jam tada smagu?