Vilioja spindintis dangus,
Beribis aukštis;
Jis matomas ir pro medžius,-
Viršūnėmis skrendu
Kaip laisvas paukštis.
Atsiremiu į debesis -
Tavęs čionai palauksiu,
Ateisi ir nešaukiamas vardu,
Vis tiek tu pas mane ateisi.
Neturi medis daug vardų -
Jo šaknys žemėje,
Kur jis seniai išaugęs,
Tokia maža prie jo esu,
Kol mintys žemiškos.
Medis neturi žodžių -
Lydi savo ošimu,
Kai noriu jį pralenkti.
Saulutė šypsosi smagiai
Iš mūsų abiejų kalbų...
-Oi, nesijuok, susikalbame
Ir be vertėjų mes abu.
Berželis,-kaip ir aš,-
Toks baltas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą